Diskusija "Apie socialinę politiką ir socialinį darbą - paprastai"

2014m. kovo 18d. pirmą kartą Fiesta Personæ istorijoje vyko diskusija „Apie socialinę politiką ir socialinį darbą – paprastai“. Renginį inicijavo socialinės politikos ir socialinio darbo studentai, norėdami griauti stereotipus ir mitus, apaugusius šias studijų programas, ir kartu atskleisti jų tikrąją specifiką bei diskutuoti kitais susijusiais klausimais. Diskusijoje dalyvavo gausus būrys studentų, taip pat socialinio darbo katedros  VU Filosofijos fakultete vedėja  J. Buzaitytė – Kašalynienė, dėstytoja doc. B. Švedaitė - Sakalauskė bei šių metų socialinės politikos „tėveliu“ pristatytas dr. E. Dunajevas. Diskusiją moderavo socialinės politikos antrakursis Liutauras Vičkačka.

Norint išsiaiškinti visuomenės požiūrį į socialinę politiką ir socialinį darbą, organizatoriai apklausė su šiomis sritimis nesusijusius žmones, kurių atsakymai tapo atskaitos tašku diskusijai. Pirmiausia, buvo aiškinamasi socialinės politikos ir socialinio darbo sąvokos.  Vienas dažnai apklausoje pasikartojęs epitetas socialiniams politikams – vagys. Dr. E. Dunajevas komentavo, jog „Socialiniai politikai vagys, nes įveda progresinius mokesčius ir atiduoda pinigus „dredams“, kurie gatvėj vaikšto“. Socialinių darbuotojų veikla žmonėms asocijuojasi su „senukų girdymu sriuba“. Diskutuojant prieita išvados, jog apie socialinius darbuotojus visuomenėje susidaręs šiek tiek stereotipinis požiūris, nesuprantama jų darbo reikšmė, nes dauguma žmonių neįvertina rizikos, jog gali tapti narkomanais ar benamiais.  Dėstytoja J. Buzaitytė - Kašalynienė nuogąstavo, jog „žmonės nekenčia to, ko bijo. Tai yra tokia skaudi problema, kad žmonės net nežino, ką daryti. Todėl nuvertina ir tuos, kurie bando...“.

Toliau buvo kalbama apie įvairias socialines problemas, susijusias su socialine parama, siekiama išsiaiškinti, kokiais atvejais valstybė turėtų įsikišti į asmenų privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, buvo lyginamas visuomenės požiūris klausimais, ar reikia girtuokliaujančiam benamiui mokėti piniginę išmoką ir, ar teisinga pensininkams suteikti viešojo transporto lengvatas. Respondentai gan kategoriškai pasisakė prieš pinigines išmokas benamiams, o socialiniai darbuotojai skatino pirmiausia pradėti nuo prevencijos arba išsiaiškinti priklausomybės nuo alkoholio priežastį.  Socialinės politikos studentė Kotryna Peilakauskaitė teigė, jog Lietuvoje trūksta kompleksinių veiksmų, sisteminių pokyčių socialiniuose reikaluose. Kalbant apie pensininkus, socialinė parama šiai visuomenės grupei buvo suvokiama teigiamai, galbūt dėl to, kad rizika tapti pensininku visuomenės nariams yra realesnė.

Vėliau buvo diskutuojama, kam reikalingi socialinio darbo ir socialinės politikos specialistai. Bendrai kalbant, šių sričių specialistai reikalingi spręsti socialines problemas, tiek politiniu, tiek individualiu lygmeniu. Teigiama, jog lietuviai labiau vadovaujasi liberaliomis vertybės, todėl politikai turėtų šviesti visuomenę įvairiais politiniais klausimais, nes ne visi žmonės supranta, kad viešosios paslaugos yra finansuojamos iš piliečių mokamų mokesčių, todėl tampa sunku suprasti socialinės politikos naudą.

Apibendrinus, prieita prie išvados, jog šiuo metu svarbiausias yra socialinės politikos ir socialinio darbo studentų identiteto klausimas. Šių sričių studentai, dėstytojai ir visa akademinė bendruomenė turi formuoti visuomenėje teisingą požiūrį apie savo sritį. Ir patys specialistai turi turėti vidinės motyvacijos, tik tada galės nešti teisingą žinią apie socialinės politikos ir socialinio darbo reikšmę. Dėstytoja B. Švedaitė – Sakalauskė motyvavo studentus, sakydama, jog  “prieš 20-30 metų ir apie psichologiją niekas nežinojo“, tad socialinis politikos ir socialinio darbo specialybių įsitvirtinimas visuomenėje yra tik laiko ir pastangų klausimas.